|
 |
|
Tocharų kalbos
Tai irgi neseniai atskleistos iš rašto paminklų
mirusios kalbos, sudarančios atskirą indoeuropiečių šaką.
Manoma, kad tocharai galbūt buvę pirmieji indoeuropiečiai,
palikę šios šeimos pirmykštes gyvenamąsias vietas jos
protėvynę. Jie, matyt, dar apie III tūkstantm. pr. m. e. vidurį
išsikėlė iš Europos ir vėliau atsidūrė dabartinės Kinijos
teritorijoje, rytų Turkestane. VII a. dar egzistavo dvi tocharų
kalbos (lingvistų sąlygiškai vadinamos tocharų A ir
tocharų B), vartotos atskirose valstybėse. Šių
kalbų paminklai, datuojami V-VIII a., tai daugiausia
pažodiniai budistų misionierių vertimai iš sanskrito (rašyti
indų raštu). Tocharai išnyko IX a. į rytų Turkestaną įsiveržus
tiurkų gentims (uigurams).
Baigiant apie indoeuropiečių šeimos kalbas,
reikia dar pasakyti, kad visos jos pagal praindoeuropietiškųjų
minkštųjų k, g tarimą skirstomos į kentumines ir
satemines (šie terminai sudaryti pagal skaitvardžio
šimtas
tarimą, plg. lot. centum =
kentum ir sen. iranėnų satem). Kentuminėmis vadinamos
tos, kurios tų priebalsių nepavertė sibiliantais (italikų,
graikų, germanų, keltų, hetitų, tocharų šakų kalbos), o
sateminėmis tos, kurios tuos priebalsius pavertė sibiliantais
ir šnypščiamaisiais (baltų, slavų, indų-iranėnų, albanų, armėnų
šakų kalbos), plg. lot kentum (centum), vok. hundret,
angl. hundred, keltų kant ir liet.
šimtas,
skr. satam,
s. iran. satem.
 |
|
|
