Palyginti gausingesnė už baltų yra slavų kalbų šaka. Visos šios šakos kalbos skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) pietų ir 3) vakarų. Rytų grupei priklauso rusų, baltarusių ir ukrainų kalbos, pietų – bulgarų, serbų-chorvatų, slovėnų, makedonų ir vakarų – lenkų, čekų, slovakų, lužicų, arba sorbų, kašubų ir polabų.

Slavų kalbomis dabar šneka daugiau kaip 250 mlj. žmonių rytų, pietų ir vidurio Europoje. Kur buvusi slavų protėvynė, ligi šiol dar nėra išaiškinta. Vieni lingvistai (vad. „rytinės“ teorijos šalininkai) mano, kad ji galėjusi būti į rytus nuo Nemuno ir Dnepro, o kiti (vad. „vakarinės“ teorijos atstovai) – kad jos pirmykštė teritorija apėmusi Oderio ir Vyslos baseinus. Kaip ten būtų buvę, nuo VI a. pradžios prasidėjusi intensyvi slavų migracija išplatino slavų kalbas dideliuose Europos plotuose: VII a. pabaigoje slavai galutinai įsitvirtino Balkanuose, be to, apsigyveno Dnepro, Maskvos ir Okos aukštupiuose (ten, kur anksčiau gyveno baltai). Tos migracijos laikais suiro slavų prokalbė, ir palaipsniui išsiskyrė minėtosios trys slavų kalbų grupės, kurios savo ruožtu ėmė toliau skaidytis atskiromis kalbomis bei tarmėmis.

Iš rytų slavų kalbų didžiausia yra rusų kalba, kuria šneka per 130 mlj. žmonių (daugiausia Rusijos teritorijoje) Dabar rusų kalba yra viena iš tarptautinių kalbų, į kurią verčiami oficialūs JTO ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentai. Antrą vietą didumo atžvilgiu užima ukrainų kalba, kuria šneka per 40 mlj. žmonių Ukrainoje ir svetur, o trečiąją – baltarusių kalba, kurią vartoja apie 11 mlj. mūsų rytinių kaimynų Baltarusijos teritorijoje.

Seniausi rytų slavų rašto paminklai siekia X-XI a. Tai kunigaikščių sutartys su graikais, įvairūs raštai, Ostromyro evangelija (1056-1057 m. rankraštis). Iš šių rašto paminklų matyti, kad jų parašymo metu rytų slavų kalbos dar nebuvo išsiskyrusios ir sudarė vieną kalbą (dažnai ji vadinama senąja rusų kalba). Tiktai XIII-XIV a. ta kalba ėmė skilti į rusų, ukrainų ir baltarusių kalbas. Rusų literatūrinės kalbos pagrindą sudaro Maskvos apylinkių tarmė, ukrainų – Poltavos – Kijevo tarmės, baltarusių – Minsko apylinkių dialektas.

Pietų slavai, VI-VII a. įsitvirtinę Balkanuose, iš pradžios dar nebuvo labai susiskaidę kalbos atžvilgiu. Bet vėliau ėmė išsiskirti bulgarų, makedonų, serbų-chorvatų, slovėnų kalbos. Pietų slavuose IX a. atsirado ir pirmieji slavų rašto paminklai, kurių autoriai buvo graikų kilmės misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apie 863 m., pritaikę slavams kiek modifikuotą graikų raidyną, išvertė į senąją bulgarų kalbą evangelijas ir kitokių religinių raštų. Tie raštai anuomet buvo suprantami ir kitiems (rytų, vakarų) slavams, todėl jų kalba tapo standartine bažnytine kalba įvairiuose slavų kraštuose. Tačiau ta bažnytinė slavų kalba (neretai vadinama senąja slavų kalba, senąja bulgarų kalba) skirtinguose slavų kraštuose įgijo vietinių kalbų priemaišų ir dėl to atsirado keletas jos variantų (čekiškasis-moraviškasis, bulgariškasis, rusiškasis). Rusiškojo varianto pagrindu (su baltarusių, ukrainų, lietuvių kalbų elementais) XIV-XVI a. buvo susidariusi ir kanceliarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba, kuria parašyta Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir kt. istoriniai bei valstybiniai dokumentai.

Iš pietų slavų ir apskritai visų slavų kalbų gerokai išsiskiria bulgarų kalba, taip pat jai artima makedonų kalba. Jose sintaksiniai santykiai reiškiami ne linksnių galūnėmis, bet prielinksniais ir žodžių tvarka. Taigi šios kalbos yra analitinės, o ne sintetinės, kaip kitos slavų kalbos. Būdingas bulgarų kalbos požymis, greit krintantis į akis, pavarčius šia kalba parašytus raštus, – postpozicinių artikelių -ta (moteriškosios giminės) ir -to (vidurinės giminės) buvimas: npaвama „karvė“, ceлomo „laukas“. Serbų-chorvatų ir slovėnų kalbos skiriasi nuo kitų slavų kalbų tuo, kad jos turi skiemens intonaciją (priegaidę) ir muzikinį kirtį. Šiuo atžvilgiu jos artimos baltų kalboms.

Vakarų slavų kalbos paplitusios vidurio Europoje. Iš jų didžiausia yra lenkų kalba (ja šneka apie 35 mlj. žmonių), kurioje išsiskiria dvi tarmių grupės: mažlenkių ir didžlenkių. Seniausieji lenkų rašto paminklai siekia XIV a. Artimos lenkų kalbai yra čekų ir ypač slovakų kalbos. Čekų kalbos seniausieji paminklai yra iš XII a. Lužicų, arba sorbų, kalba išlikusi Vokietijos teritorijoje (ja šnekama Bauceno ir Kotbuso apylinkėse), o kašubų – Lenkijoje (Gdansko apylinkėse). Pastaroji kartais, ypač lenkų mokslininkų, laikoma lenkų kalbos tarme.

Vakarų slavų kalboms būdinga tai, kad jose (išskyrus kašubų) yra pastovus žodžio kirtis: lenkų – priešpaskutiniame, čekų, slovakų ir lužicų – pirmame skiemenyje. Lenkų kalba, be to, išlaikė senovinius nosinius balsius (ą, ę), kuriuos daugelis kitų slavų kalbų denazalizavo (nosinių balsių būta ir XVIII a. išnykusioje polabų kalboje).