Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Semitų-chamitų kalbų šeima

 

Tai irgi gana gausinga šeima, kurios pirmykštė gyvenamoji teritorija buvo Arabijos pusiasalis ir Sirijos dykuma. Iš čia semitų-chamitų protėviai klajokliai išsisklaidė trimis kryptimis: vieni nukeliavo į šiaurinę, kiti – į centrinę Afriką, o treti – į šiaurės Siriją ir Mesopotamiją. Ten jie susimaišė su vietiniais gyventojais ir jų prokalbė ilgainiui susiskaidė į daugelį atskirų kalbų. Semitų-chamitų šeimą sudaro dvi stambios šakos: semitų ir chamitų. Semitų kalbų šaka skirstoma į tris grupes: rytų, vakarų ir pietų. Iš rytų grupės ypač populiari senovėje buvo akadų, arba asirų-babiloniečių, kalba, kurios seniausi rašto paminklai (rašyti dantiraščiu) siekia III tūkstantm. pr. m. e. pradžią. Ji išnyko apie V a. pr. m. e. pradžią. Vakarų semitų grupei priklausė finikiečių, aramėjų, hebrajų kalbos. Daugiausia rašto paminklų išlaikė hebrajų kalba, išnykusi III a. pr. m. e. ir daug amžių likusi tiktai religinio kulto kalba. Dabar ši kalba atgaivinta Izraelyje ir vadinama ivritu. Stambiausias hebrajų rašto paminklas – Biblijos knygos, kurias sudarė įvairių mitologinių, teisinių, istorinių, poetinių ir religinių-etinių kūrinių rinkinys (didžioji Senojo testamento dalis parašyta IX-VI a. pr. m. e.). Pietų semitų grupei priskiriamos arabų ir etiopų kalbos. Ypač plačiai paplito pirmojo m. e. tūkstantmečio viduryje arabų kalba, kuri tapo religine musulmonų kalba. Ja nuo VIII a. buvo sukurta daug mokslinės ir beletristinės literatūros. Arabų kalba dabar šnekama visoje šiaurės Afrikoje, daugelyje Mažosios Azijos šalių, o jų rašmenys vartojami net Afganistane, Irane, Pakistane.

Iš chamitų šakos kalbų žymesnės yra senovės egiptiečių, gyvavusi iki III a., koptų, išstumta arabų kalbos XVI a. gale, ir dabar dar gyvos negausingos berberų kalbos, kuriomis šnekama šiaurės bei šiaurės vakarų Afrikoje ir centrinėje Sacharoje.