Semitų-chamitų kalbų šeima
Tai irgi gana gausinga šeima, kurios pirmykštė
gyvenamoji teritorija buvo Arabijos pusiasalis ir Sirijos
dykuma. Iš čia semitų-chamitų protėviai klajokliai išsisklaidė
trimis kryptimis: vieni nukeliavo į šiaurinę, kiti į centrinę
Afriką, o treti į šiaurės Siriją ir Mesopotamiją. Ten jie
susimaišė su vietiniais gyventojais ir jų prokalbė ilgainiui
susiskaidė į daugelį atskirų kalbų. Semitų-chamitų šeimą sudaro
dvi stambios šakos: semitų ir chamitų. Semitų kalbų šaka
skirstoma į tris grupes: rytų, vakarų ir pietų. Iš rytų grupės
ypač populiari senovėje buvo akadų, arba
asirų-babiloniečių, kalba, kurios seniausi rašto paminklai
(rašyti dantiraščiu) siekia III tūkstantm. pr. m. e. pradžią. Ji
išnyko apie V a. pr. m. e. pradžią. Vakarų semitų grupei
priklausė finikiečių, aramėjų, hebrajų kalbos. Daugiausia
rašto paminklų išlaikė hebrajų kalba, išnykusi III a. pr. m. e.
ir daug amžių likusi tiktai religinio kulto kalba. Dabar ši
kalba atgaivinta Izraelyje ir vadinama ivritu.
Stambiausias hebrajų rašto paminklas Biblijos knygos, kurias
sudarė įvairių mitologinių, teisinių, istorinių, poetinių ir
religinių-etinių kūrinių rinkinys (didžioji Senojo testamento
dalis parašyta IX-VI a. pr. m. e.). Pietų semitų grupei
priskiriamos arabų ir etiopų kalbos. Ypač plačiai paplito
pirmojo m. e. tūkstantmečio viduryje arabų kalba, kuri tapo
religine musulmonų kalba. Ja nuo VIII a. buvo sukurta daug
mokslinės ir beletristinės literatūros. Arabų kalba dabar
šnekama visoje šiaurės Afrikoje, daugelyje Mažosios Azijos
šalių, o jų rašmenys vartojami net Afganistane, Irane,
Pakistane.
Iš chamitų šakos kalbų žymesnės yra senovės
egiptiečių, gyvavusi iki III a., koptų, išstumta
arabų kalbos XVI a. gale, ir dabar dar gyvos negausingos berberų
kalbos, kuriomis šnekama šiaurės bei šiaurės vakarų Afrikoje ir
centrinėje Sacharoje.