Prūsų kalba – baltų šakos kalba, gyvavusi iki XVII a. pabaigos - XVIII a. pradžios. Prūsų gyventa tarp Vyslos žemupio ir Nemuno.

Prūsų kalba archajiškesnė už lietuvių ir latvių kalbas: buvo išlaikiusi baltiškąjį ei (plg. pr. deinan, liet. dieną, lat. dienu), neturėjo afrikatų (plg.: pr. geide, liet. geidžia), turėjo bevardės giminės daiktavardžių, kurie rytinių baltų kalbose jau seniai buvo virtę vyriškosios giminės formomis, pvz.: assaran „ežeras“, balgnan „balnas“, median „miškas“.

Seniausias prūsų ir apskritai baltų kalbų rašto paminklas – rankraštinis vokiečių-prūsų kalbų žodynėlio nuorašas, rastas 1825 m. Elbinge ir pavadintas Elbingo žodynėliu. Jame 802 prūsiški žodžiai. Dar yra išlikęs Simono Grimavo (Simon Grunau) žodynėlis, parašytas apie 1520 m., ir trys iš vokiečių kalbos versti katekizmai: du išleisti 1545, trečiasis – 1561 m.

Prūsų kalba kaip viena iš archajiškiausių indoeuropiečių kalbų domimasi iki šiol. Reikšmingų mokslui prūsų kalbos veikalų: žodyną, gramatiką, įvairių studijų, yra parašę žymūs kalbininkai indoeuropeistai: Ferdinandas Neselmanas (Ferdinand Nesselmann „Thesaurus linguae Prussicae“ („Prūsų kalbos žodynas“), 1873), Reinholdas Trautmanas (Reinhold Trautmann „Die altpreussischen Sprachdenkmäler“ („Senovės prūsų kalbos paminklai“), 1910), Janis Endzelynas (Jānis Endzelins „Senprūšu valoda“ („Senovės prūsų kalba“), 1943), Viljamas Šmolstygas (William Schmalstieg „An Old Prussian Grammar“ („Senovės prūsų kalbos gramatika“), 1974; „Studies in Old Prussian“ („Senovės prūsų kalbos studijos“), 1976), Vladimiras Toporovas (Владимр Топоров „Пруский язык“ („Prūsų kalba“), 1975-1984). Vytautas Mažiulis yra parengęs leidinį „Prūsų kalbos paminklai“ (d. 1-2, 1966-1981) ir „Prūsų kalbos etimologijos žodyną“ (t. 1-4, 1988-1997).