Kaukazo kalbos

Kaukaze yra daugybė įvairių kalbų kalbelių, priklausančių ne vienai kalbų šeimai. Be indoeuropietiškųjų (armėnų, osetinų, kurdų), tiurkiškųjų (azerbaidžaniečių), čia nemaža ir tokių, kurios vadinamos bendru iberų-kaukaziečių kalbų vardu. Pastarosios skirstomos į keturias šakas arba grupes: I) iberų, arba kartvelų; 2) abchazų-adygėjų; 3) bacbijų-kistinų ir 4) dagestaniečių.

Iš iberų (kartvelų) grupės didžiausia yra gruzinų kalba, kuria šneka per 3 mlj. žmonių Gruzijoje, Azerbaidžane, Turkijoje, Irane. Seniausieji šios kalbos rašto paminklai siekia V a., o jos raidoje išskiriami du periodai: senosios gruzinų (V-XI a.) ir naujosios gruzinų (nuo XII a., garsaus rašytojo Rustavelio laikų).

Abchazų-adygėjų grupei priklauso abchazų (apie 70 000 Abchazijoje), adygėjų (apie 90 000 Adygėjoje), kabardinų (apie 200 000 Kabardos-Balkarijoje), o bacbijų-kistinų grupei – čečėnų, kistinų, bacbijų (pastarosios dvi visai mažos). Dagestano grupės kiek didesnės yra avarų (per 200 000), lezginų (apie 150 000) ir darginų (apie 200 000).

Šitaip vadinamos prie Ledinuotojo vandenyno rytų Sibire išsimėčiusios tokios miniatiūrinės kalbos: čiukčių (apie 10 000 Jakutijoj), kamčiadalų (apie 2000 Kamčiatkos pusiasalio pietuose), ketų (apie 2000 Jenisejaus žemupyje), odulų, arba jukagirų (apie 1000 Chabarovsko krašte ir Jakutijoje), ir kt. Šios kalbos kartais jungiamos į dvi šeimas: čiukčių-kamčiadalų ir ketų-asanų.

Austroazinės kalbos

Tai kalbos, kuriomis šnekama pietryčių Azijoje – Indokinijoje, Didesnės jų – khmerų (apie 9 mlj. Kambodžoje, Birmoje, Siame) ir mundu (apie 6 mlj. rytų Indijoje). Seniausi khmerų rašto paminklai yra iš VII a.

Indonezinės-polinezinės kalbos

Afrikiečių kalbos

Šitaip kartais vadinamos vietinių Afrikos gyventojų – negrų kalbos, kurių yra labai daug ir kurios genetiškai dar nėra gerai ištirtos. Išskiriama net keliolika jų šeimų, tarp kurių didesnės – bantų (apie 80 mlj. pietų Afrikoje) ir nilotų (apie 10 mlj. Nilo aukštupyje). Pietvakarių Afrikoje yra dar labai sena bušmėnų-hotentotų kalbų šeima (apie 1/4 mlj.). Šios šeimos kalboms būdinga tai, kad jos turi fonemų, tariamų ne iškvepiant, bet įkvepiant orą.

Amerikos indėnų kalbos

Prieš atsikraustant į Amerikos kontinentą europiečiams, ten gyveno daug įvairių indėnų genčių ir tautelių, kurių protėvių dalis senų senovėje per Beringo sąsiaurį buvo atkeliavusi iš šiaurės rytų Azijos. Kai kurios iš tų genčių dėl kolonizatorių represijų ilgainiui labai sumenkėjo arba ir visai išnyko. Tačiau ir dabar dar yra nemaža po visą kontinentą išsisklaidžiusių indėnų genčių bei atskirų grupių, šnekančių savo indėniškomis kalbomis.

Kadangi ne visos indėnų kalbos (ypač tos, kuriomis šneka pietų Amerikos gentys, gyvenančios Amazonės baseine) yra ištirtos, tad ir jų klasifikacija nenusistojusi. Išskiriama keliolika indėnų kalbų šeimų, iš kurių žinomesnės yra šios: kečujų (Andų kalnyne, pietų Amerikoje), actekų (vidurio Amerikoje, ypač Meksikoje) ir majų (Hondūre, Gvatemaloje, Meksikoje). Senovėje majai buvo sukūrę aukštą civilizaciją, ypač klestėjusią IV-VII a.

Eskimų kalbos

Dabar eskimų kalbomis šnekama daugiausia Aliaskoje, Kanados šiaurėje, Grenlandijoje, Aleutų salose ir šiek tiek Čiukčių pusiasalyje. Į šias vietas eskimų, kaip ir Amerikos indėnų, protėviai yra senovėje persikėlę iš šiaurės rytų Azijos. Dabar eskimų kalbos skirstomos į dvi šakas: eskimų ir aleutų.

Vienišos kalbos

Pasaulyje yra ir tokių kalbų, kurių negalima priskirti kokiai nors šeimai ar grupei, sugiminiuoti su kitomis. Tai vad. vienišos kalbos, dėl specifinių istorinių sąlygų kadaise nutolusios nuo savo giminaičių arba susidariusios iš įvairių šeimų mišinio. Vienišų kalbų kategorijai priklauso korėjiečių kalba, kuria šnekama Šiaurės Korėjoje ir Pietų Korėjoje (apie 40 mlj.), japonų kalba, kuri vartojama Japonijoje ir ją supančiose salose (apie 100 mlj.), baskų  kalba (ši kalba lingvistų kartais siejama su iberų-kaukaziečių kalbomis, laikoma šių kalbų tarme), kuria kalbama šiaurės vakarų Ispanijoje ir pietryčių Prancūzijoje (apie l mlj.), ir kai kurios kitos mažiau žinomos kalbos.