Italikų kalboms senovėje buvo artimos keltų kalbos. Keltų, kaip ir italikų, protėvynė buvusi Reino ir Dunojaus aukštupys. Bet II tūkstantm. pr. m. e. italikams nusikrausčius į Apeninų pusiasalį, keltai taip pat pajudėjo į vakarus. Anksčiausiai pajudėjo keltų gentys, vad. gaėlais, arba goidelais. Jie apie X a. pr. m. e. nusikėlė j Britaniją, bet vėliau iš čia juos išstūmė kitos keltų gentys – britai – į Airiją. Airijoje gaėlai ir pasiliko, tik po kurio laiko jie išsiplėtė Škotijoje, Meno saloje.

Apie VIII a. pr. m. e. prasidėjo didžioji keltų ekspansija į pietvakarius – į dabartinės Prancūzijos teritorija. Čia jie, vad. galais, ligi romėnų antplūdžio (I a. pr. m. e.) buvo sukūrę aukštą kultūrą. Kitos keltų gentys per Čekiją, Vengriją, Graikiją buvo nusidanginę net į Mažąją Aziją, dar kitos kurį laiką gyveno Šiaurės Italijoje, paskui pražygiavo visą Italiją. Apskritai senovėje keltai buvo išplitę visoje vakarų Europoje, bet, Romos imperijai užėmus Galiją ir sustiprėjus germanų ekspansijai, jie ėmė smarkiai nykti, žymiai susiaurėjo ir keltiškųjų kalbų vartojimo plotas. Apie V a. jau bemaž nebebuvo kontinentinių keltų ir jų kalbų – teliko tiktai Britų salose gaėlai ir britai. Tačiau čia juos tuo metu užplūdo anglosaksai, todėl dalis britų turėjo persikelti į kontinentą – į Prancūzijos vakarinę pakrantę (čia jie vadinami bretonais, o jų gyvenamoji sritis – Bretanija).

Iš visų keltų kalbomis šnekančių teritorijų viduramžiais didžiausia buvo Airija. Joje airių kalba nuo XI a. buvo sukurti puikūs grožinės ir mokslinės literatūros veikalai. Tačiau nuo XVII a. šią kalbą ėmė stelbti anglų kalba. Tiktai 1921 m., airiams išsivadavus iš anglų priklausomybės, jų kalba imta gaivinti, ir dabar ja šneka apie 0,8 mlj. gyventojų.

Be airių kalbos, priklausančios gaėlų grupei, dar gyvos, bet jau smarkiai nykstančios yra škotų ir bretonų kalbos. Pirmąją iš šių niveliuoja anglų, o antrąją – prancūzų kalba. Iš britų kalbų grupės dar gyva yra valų kalba (vakarų Anglijoje, Velse), o kornų, gyvenusių Kornvalijoje (pietvakarių Anglijoje), kalba išnyko jau XVIII a.