Italikų kalbomis vadinamos lotynų, oskų-umbrų ir kt. kalbos. Italikai – tai indoeuropiečių gentys, II tūkstantm. pr. m. e. atsikėlusios per Alpes nuo Reino ir Dunojaus aukštupio i Apeninų pusiasalį.

Apie oskų-umbrų kalbas arba, tiksliau sakant, tarmes težinoma iš įvairių įrašų (V-I a. pr. m. e.). Oskų tarmėmis buvo šnekama nemažuose plotuose į pietus ir rytus nuo Romos, o umbrų – šiaurės ir vidurio Italijoje. Tačiau I a. pr. m. e. - II m. e. amžiuje šios kalbos ar tarmės išnyko – buvo sulotynintos.

Lotynų kalba iš pradžios buvo šnekama tiktai Romoje ir jos apylinkėse. Bet nuo I a. pr. m. e. ši kalba paplito po visą Apeninų pusiasalį ir tapo I-V a. egzistavusios Romos imperijos valstybine kalba. Tos didžiulės imperijos (jos valdos siekė nuo Didžiosios Britanijos salų ligi Mesopotamijos ir apėmė visas Viduržemio jūros baseino šalis) teritorijoje lotynų kalba buvo primetama vietiniams gyventojams ir įsigalėjo daugelyje provincijų. Tačiau išplitusi labai skirtingomis kalbomis šnekančiuose kraštuose vad. liaudinė lotynų kalba (t. y. ne ta, kuria buvo kuriama literatūra, bet kurią vartojo romėnų liaudis) ėmė kisti, įgyti vietinių kalbų bruožų. Iš tos liaudinės lotynų kalbos mišinio su vietinėmis įvairių kraštų kalbomis ir susidarė vad. romanų kalbos.

Seniausi lotynų kalbos paminklai žinomi iš VI a. pr. m. e., o nuo III a. pr. m. e. susikuria garsioji romėnų literatūra (Cicerono, Vergilijaus, Horacijaus, Ovidijaus ir kt. grožiniai, publicistiniai ir istoriniai veikalai). Tos literatūros klestėjimo laiku (I a. pr. m. e. - I m. e. a.) kalba dažnai vadinama klasikine lotynų kalba.

Nors po Romos imperijos žlugimo liaudinė lotynų kalba sumišo su kitomis kalbomis ir išnyko (apie VI a. pabaigą), bet klasikinė lotynų kalba dar ilgai (ligi XVIII a.) vakarų ir vidurio Europoje buvo vartojama mokslo, literatūros, diplomatijos ir kt. reikalams. Klasikinė lotynų kalba, kaip minėta, ir dabar yra svarbus mokslinės terminijos šaltinis, be to, eina katalikų bažnytinės kalbos funkcijas.

Iš liaudinės lotynų kalbos, sumišusios su įvairiomis vietinėmis kalbomis, po Romos imperijos žlugimo susidarė tokios romanų kalbos: italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų, moldavų, katalonų, provansalų, retų-romanų ir sardinų. Visos jos skirstomos į dvi grupes: rytinę ir vakarine. Rytinei priklauso italų, rumunų ir moldavų, o vakarinei – ispanų, portugalų, katalonų, prancūzų, provansalų, retų-romanų ir sardinų kalbos.

Italų kalba susikūrė iš liaudinės lotynų kalbos tarmių mišinio su oskų-umbrų tarmėmis. Seniausi šios kalbos paminklai yra iš XI a. Tačiau literatūrinė italų kalba susiformavo tik XIV a. Toskanos (Florencijos) tarmės pagrindu. Jai susiformuoti ir ištobulėti didelę reikšmę turėjo Dantės, Petrarkos, Bokačo kūryba. Dabar italų kalba šneka apie 60 mlj. žmonių (be Italijos, dar pietų Šveicarijoje, kai kuriose buvusiose italų Afrikos kolonijose).

Rumunų ir moldavų kalbos susidarė sumišus liaudinei lotynų kalbai su dakų kalbos tarmėmis, išplitusiomis tarp Dunojaus ir Dniestro. Rumunų literatūrinė kalba pradėjo kurtis XVI a. antrojoje pusėje valachų tarmės pagrindu. Iš pradžios rumunai vartojo slavišką kirilicos raštą, o XIX a. įsivedė lotyniškąjį raidyną. Dabar rumuniškai kalba apie 18 mlj., o moldaviškai – apie 2 mlj. žmonių.

Ispanų kalba susikristalizavo iš liaudinės lotynų kalbos mišinio su Pirėnų pusiasalio vietinių gyventojų kalbomis. Ispanų kalbos ir valstybės pirmykštis centras buvo Asturijos sritis, iš kur ispanai IX a. ėmė skverbtis į pietus. XVI a., užkariavę didelius pietų ir vidurio Amerikos plotus, jie išplatino ten savo kalbą, ir dabar ji vartojama visose tos žemyno dalies valstybėse, išskyrus Braziliją. Seniausi ispanų rašto paminklai žinomi iš XII a. Ispanijoje vartojama literatūrinė kalba remiasi Kastilijos tarme, o vad. Lotynų Amerikoje – Andalūzijos tarme. Dabar ispaniškai kalba apie 150 mlj. žmonių (pačioje Ispanijoje tik apie 25 mlj.).

Ispanų kalbai labai artima yra portugalų kalba, kuria, be Portugalijos, šnekama dar Brazilijoje, Angoloje ir kai kuriose kitose buvusiose kolonijose (iš viso apie 90 mlj. žmonių). Seniausi portugalų rašto paminklai ir literatūrinės kalbos pradžia siekia XIII a. pabaigą.

Prancūzų kalba atsirado iš liaudinės lotynų kalbos mišinio su vietinių gyventojų galų tarmėmis. Galijos romanizacija prasidėjo gana anksti, dar I a. Vėliau, V a., didelę to krašto dalį užėmė germanų frankai (iš čia kilo ir pavadinimas France „Prancūzija“), bet jie taip pat suromanėjo. Suprantama, kad asimiliuodamiesi frankai paliko savo kalbos pėdsakų ir besiformuojančioje prancūzų kalboje (fonemą h ir kt.).

Seniausi prancūzų kalbos paminklai žinomi iš VIII a. pabaigos (Reicheno glosos). Prancūzų literatūrinė kalba susiformavo XVI a. vad. Ile-de-France, t. y. Paryžiaus bei jo apylinkių, tarmės pagrindu. Prancūzų kalba dabar šneka apie 70 mlj. žmonių (daugiausia pačioje Prancūzijoje, be to, Kanados Kvebeko srityje, pietų Belgijoje, Šveicarijoje ir buvusiose Afrikos kolonijose – Alžyre, Tunise, Maroke ir kitur). Ji gana anksti tapo ir tarptautine kalba.

Prancūzijos pietuose šnekama dar romaniškąja provansalų kalba, turinčia senų (nuo X a.) rašto paminklų ir ypač išgarsėjusia trubadūrų poezija (XII-XIII a.). Šią kalbą mokėjo ir garsus italų rašytojas Dantė, kuris savo „Dieviškojoje komedijoje“ į vieno veikėjo lūpas įspraudė net ištisą provansališką strofą. Tačiau XVI a. provansalų kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo prancūzų kalbos ir imta traktuoti kaip provincijos tarmė, nors ja dar ir dabar šneka apie 10 mlj. žmonių.

Iš kitų romaniškųjų kalbų minėtinos dar katalonų, kuria šneka apie 5 mlj. žmonių Ispanijoje (Katalonijos, Valencijos srityse), retų-romanų, kuria kalba per 400000 žmonių šiaurės Italijoje ir Šveicarijoje, sardinų kalba, kuri vartojama Sardinijos saloje, ir XIX a. pabaigoje išnykusi dalmatų kalba, kuria buvo kalbama Dalmacijoje.