Indų-iranėnų kalbos
Šios šakos kalbos yra išplitusios vidurinėje ir
pietų Azijoje. Indai-iranėnai, kurie save vadino arijais (āryas
reiškia gerbtinas, kilmingas), į dabartines gyvenamąsias
vietas atkeliavo III tūkstantm. gale - II tūkstantm. pr. m. e.
pradžioje iš pietryčių Europos (manoma, kad jų protėvynė buvusi
maždaug šių dienų Ukrainos ir Moldavijos teritorijose).
Atkeliavo jie įvairiais keliais: vieni, matyt, šiauriniais
Kaspijos pakraščiais, o kiti per Kaukazą. Tie iš indų-iranėnų,
kurie liko savo protėvynėje (Juodosios jūros pakraščių stepėse
ir Kaspijos jūros pakraščiuose), graikų rašytojų vadinami
skitais.
Apie XV a. pr. m. e. dalis Vidurinėje Azijoje
įsikūrusių indų-iranėnų Kabulo upės slėniu patraukė į derlingas
šiaurės vakarų Indijos lygumas, kur susidūrė su ten gyvenusiais
dravidais. Iš tų lygumų įsibrovėliai, nugalėdami dravidų
pasipriešinimą, plito Gango baseine ir toliau į pietus. Kita
Vidurinėje Azijoje įsikūrusių indų-iranėnų dalis, kurį laiką ten
pagyvenusi, I tūkstantm. pr. m. e. pradžioje keliomis bangomis
įsibrovė į Iraną ir ten įsitvirtino.
Taip išsiplėtę, indai-iranėnai ėmė
diferencijuotis ir kalbos atžvilgiu. Jų prokalbė suskilo į
atskiras tarmines grupes, iš kurių ilgainiui išriedėjo trys
dabartinių indų-iranėnų kalbų atšakos: 1) indų kalbos; 2)
iranėnų kalbos ir 3) dardu kalbos (pirmosios dvi grupės kalbos
moksle neretai traktuojamos kaip atskiros šakos).
Indų kalbų atšakai priklauso nemažai gyvų ir
mirusių kalbų. Jų istorijoje išskiriamos trys epochos: a) senoji
(nuo XV a. ligi V a. pr. m. e.); b) vidurinė (nuo V a. pr. m. e.
ligi X a.) ir c) naujoji (nuo X a. ligi šių dienų).
Iš senosios epochos žinomos tik vedų kalba
ir sanskritas. Vedai (vedas žinojimas) tai
religiniai tekstai, kurių archaiškiausias yra Rigvedas (himnų
vedas). Jo dalis buvo parašyta dar tuomet, kai indai nebuvo
atkeliavę į Indiją. Apie V a. pr. m. e. iš vedų kalbai artimos
tarmės išriedėjo sanskritas (samskrtam apdorotas,
dirbtinis) senovės indų sunorminta literatūrinė kalba. Šia
kalba V a. pr. m. e. - XV a. buvo sukurta nuostabi literatūra,
poemos Mahabharatas ir Ramajanas, kuriose apdainuojami didvyrių
žygiai. Sanskritas Indijoje, kaip lotynų kalba viduramžiais
Europoje, maždaug nuo IV a. pr. m. e. tapo mokslo, literatūros
kalba, vartojama dar ir dabar rašytojų bei mokslininkų. Įdomu,
kad sanskrite, išlaikiusiame daug indoeuropiečių prokalbės
elementų, yra nemaža bendrų su lietuvių kalba žodžių bei žodžių
formų (plg. skr. avis avis, dēvas dievas,
dhūmas dūmas, patis vyras, pats, vrkas
vilkas).
Vidurinės epochos indų kalba buvo susiskaidžiusi
į daugybę tarmių (tai matyti iš III a. pr. m. e. išlikusių
karaliaus Ašoko įrašų). Tų tarmių pagrindu susidarė vad.
prakritai (prakrtam liaudies kalba), t. y. žemesnio
rango, prastuomenės literatūrinės kalbos. Iš jų seniausia yra
pāli (pāli eilė, tvarka) religinė budistų kalba.
Naujosios epochos indų kalbos, kuriomis dabar
šneka apie 600 mlj. žmonių, skirstomos į 4 grupes: a) centrinę,
b) rytų, c) pietų ir d) šiaurės vakarų. Centrinei priklauso visų
pirma hindi ir urdu (pirmoji vartojama Indijoje
kaip valstybinė šalia anglų, o antroji Pakistane kaip
valstybinė kalba). Be šių, centrinei grupei priklauso dar šios
kalbos: biharų, pendžabų, gudžaratų, radžastanų, nepalų
ir kt. Rytų grupę sudaro bengalų, orijų ir kt., pietų
marathų, singalų ir kt., šiaurės vakarų kašmirų,
lahndų, sindhų ir kt. Iš šios pastarosios, t. y. iš šiaurės
vakarų grupės, kilę yra ir plačiai po pasaulį pasklidę
čigonai, kurie išsikėlė iš Indijos V a. (Lietuvoje jie
atsirado XV a.).
Iranėnų kalbų atšakai priklauso taip pat nemažai
gyvų ir mirusių kalbų. Jų, kaip ir indų kalbų, istorijoje irgi
išskiriamos trys epochos: a) senosios iranėnų kalbos (X-III a.
pr. m. e.), b) vidurinės (III a. pr. m. e. - VIII a.) ir c)
naujosios (nuo VIII a. ligi dabar).
Iš senosios epochos žinomiausios yra dvi kalbos
Avestos kalba ir senoji persų kalba. Avesta tai
Zaratustros pasekėjų religinių tekstų knygos (užrašytos tik III
a., bet jų turinys iš lūpų į lūpas buvo perteikiamas nuo
senų laikų manoma, kad net nuo II tūkstantm. pr. m. e.
antrosios pusės). Avestos kalba yra archaiškiausia iš visų
iranėnų kalbų ir gana artima indų Rigvedo kalbai. Senoji persų
kalba, žinoma iš dantiraštinių VI-IV a. pr. m. e. įrašų, rėmėsi
pietvakarių Irano tarmėmis.
Vidurinės epochos iranėnų žinomesnės kalbos
pehlevi (išriedėjusi iš senosios persų kalbos), partų,
sogdų ir sakų. Sogdų kalba pirmajame m. e.
tūkstantmetyje buvo tarptautinė Vidurinės Azijos kalba, vėliau
asimiliuota tiurkų kalbų.
Naujosios epochos labiau paplitusios kalbos yra
šios: naujoji persų (oficialioji dabartinio Irano kalba,
apie 10 mlj. žmonių), afganų, arba puštų (apie 8
mlj.), valstybinė Afganistano kalba, turinti XVI a. rašto
paminklus, kurdų (apie 6 mlj. Turkijoje, Irake, Irane ir
Kaukazo respublikose), beludžių (apie 2 mlj. Irano ir
Pakistano pasieny), tadžikų (apie 1,2 mil. Tadžikijoje,
Irane) ir osetinų (apie 300 000 Osetijoje).
Palyginti negausi yra dardu kalbų atšaka. Jai
priklauso tarpinės tarp indų ir iranėnų kalbos, kuriomis šnekama
šiaurės vakarų Indijoje (vad. Dardistane). Iš viso šios atšakos
kalbomis šneka tik apie 6 mlj. žmonių. Žinomesnės iš jų:
bašgalų, pašajų, šinų, astorų.
