Indoeuropiečių kalbų šeima
Kiek yra pasaulyje kalbų
šeimų, sunku tiksliau pasakyti dėl tos pačios priežasties, kaip
ir atsakyti į klausimą, kiek yra iš viso žemės rutulyje kalbų.
Lenkų kalbininko T. Milevskio Bendrosios kalbotyros
apybraižoje suminėtos 37 kalbų šeimos ir keletas grupių bei
atskirų kalbų. Tačiau ateityje, geriau ištyrus visas kalbas,
matyt, dar turėtų padidėti šeimų skaičius.
Viena iš geriausiai ir
didžiausių kalbų šeimų yra jau minėta indoeuropiečių šeima. Šios
šeimos kalbomis šneka arti dviejų milijardų žmonių, taigi bemaž
pusė Žemės rutulio gyventojų. Seniau indoeuropiečių kalbos buvo
paplitusios tik Europoje ir pietų Azijoje (daugiausia Indijoje
ir Irane), o vėlesniais laikais, kolonizuodami naujus kraštus,
indoeuropiečiai išplatino savo šeimos kalbas ir kituose
žemynuose Amerikoje, Australijoje, Afrikoje.
Kur buvo senųjų
indoeuropiečių tėvynė, dar nėra kaip reikiant išaiškinta. bet
daugelis mokslininkų linkę manyti, kad ji veikiausiai buvusi
vidurio Europoje (Dunojaus vidupio ir žemupio teritorijoje,
Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje). Lingvistinė
indoeuropiečių žodžių analizė rodo, kad indoeuropiečių protėviai
gyvenę teritorijoje, buvusioje toliau nuo jūros ir aukštų kalnų,
krašte, kuriame nebuvo nei dramblių, nei liūtų, bet augo bukai
ir beržai.
Indoeuropiečių kalbų raida
nuo jų prokalbės iki mūsų laikų buvo labai sudėtinga. Vienos iš
tų kalbų plėtojosi sparčiau, o kitos dėl susidariusių istorinių
aplinkybių vystėsi lėčiau ir dėl to labiau išlaikė prokalbės
bruožų. Iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų
mažiausiai nutolo nuo prokalbės baltų (lietuvių ir latvių)
kalbos. Jose yra išlaikyta senovinė ilgųjų ir trumpųjų balsių
opozicija, daugelis senųjų dvibalsių, nemaža senų galūnių,
kurios kitose indoeuropiečių kalbose seniai išnyko (plg. liet.
vilkas ir rus. волк, angl.
wolf, vok. Wolf, pranc. loup) ir kt.
Indoeuropiečių kalbų šeimą
sudaro 11 šakų:
a)
baltų,
b)
slavų,
c)
germanų,
d)
italikų ir romanų,
e)
keltų,
f)
graikų,
g)
albanų,
h)
armėnų,
i)
indų - iranėnų,
j)
anatolų,
k)
tocharų.
Dvi paskutiniosios šakos
jau yra išnykusios, ir apie joms priklausiusias kalbas težinome
tik iš išlikusių rašto paminklų.