Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro graikų kalba. Graikų gentys į Egėjo jūros pakraščius atkeliavo nuo Dunojaus vidupio jau II tūkstantm. pr. m. e. Čia jie asimiliavo vad. pelazgus, kurie dar anksčiau buvo sukūrę garsią Kretos – Mikėnų kultūrą, ir išsiplėtė dabartinėje teritorijoje. VIII-VI a. pr. m. e. jūrų keliais graikai pasiekia Juodosios jūros pakrantes, Siciliją, pietų Italiją ir čia visur įsitvirtina. Tačiau II a. pr. m. e. juos nugali romėnai ir padaro savo provincija (okupantai sunaikina daug senovinių šventyklų ir meno kūrinių).

Seniausi graikų kalbos paminklai žinomi iš XV-XIII a. pr. m. e. Jie parašyti achajų tarme ir vad. kretiečių linijiniu B raštu. Apie IX-VIII a. pr. m. e., kaip manoma, buvę sukurti ir graikų grožinės literatūros šedevrai — Homero poemos („Iliada“ ir „Odisėja“). Apie IX a. pr. m. e. graikai perima iš finikiečių rašmenų sistemą ir, ją modifikavę, susidaro savo abėcėlę.

Gana anksti graikų kalba susiskaidė į tarmes, iš kurių žymesnės buvo jonėnų, dorėnų, eolų ir atikiečių. Jonėnų ir eolų tarme buvo šnekama Mažosios Azijos pakrantėse ir kai kuriose salose, dorėnų – Peloponese, o atikiečių – Atikos srityje (jos centras – Atėnai). Nuo IV a. pr. m. e. atikiečių tarmės pagrindu susiformuoja bendrinė graikų kalba, vad. koinė (gr. „bendrinė“), kuri paplinta ne tik graikų gyvenamuose kraštuose, bet ir už jų ribų (Makedonijoje, Mažojoje Azijoje, Sirijoje, Egipte, net Mesopotamijoje ir Irane). Aleksandro Didžiojo laikais ji tampa oficialiąja imperijos kalba. Koinė įsigali graikų literatūroje ir ima stumti iš kasdieninės vartosenos graikų tarmes. Tačiau koinės ekspansija trunka neilgai (maždaug ligi IV m. e. a.). Dėl sustiprėjusios romanizacijos graikų kalba netenka savo pozicijų pietų Italijoje ir Sicilijoje, dėl slavų antplūdžio ji pasitraukia iš Makedonijos ir Trakijos, pagaliau dėl arabų kalbos išsiplėtimo Sirijoje, Egipte ir ypač dėl turkų invazijos (XV a.) jos vartojimo sfera labai susiaurėja. Nuo XV-XVI a. prasideda kūrimosi etapas jau naujosios graikų kalbos, tos kalbos, kuri gerokai skiriasi nuo senosios.

Naujoji graikų literatūrinė kalba turi du variantus: vad. grynąją kalbą, arba kafareusą, kuri remiasi senosios gramatikos normomis, ir vad. liaudinę kalbą, arba dimotiką, besiremiančią šnekamąja kalba. Labiau paplitęs vartosenoje pastarasis variantas.

Dabar graikiškai šneka apie 9 mlj. žmonių, gyvenančių pačioje Graikijoje, Kipre, šiek tiek Turkijoje ir Egipte. Graikų kalba ir graikų kultūra suvaidino didžiulį vaidmenį Europos tautų istorijoje. Senosios graikų kalbos žodžiai šalia lotyniškų plačiausiai vartojami įvairių mokslo šakų terminijoje, graikų raštas davė pradžią visoms Europoje vartojamoms rašto sistemoms. Ne veltui Graikija dažnai vadinama Europos kultūros bei civilizacijos lopšiu.