Šalia slavų germanų kalbos sudaro vieną iš gausingiausių šakų. Šios šakos kalbos, panašiai kaip slavų, taip pat skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) šiaurės ir 3) vakarų. Rytų germanų grupei priklauso išnykusios vandalų, burgundų ir gotų kalbos, šiaurės, arba skandinaviškajai, – danų, švedų, norvegų, islandų ir farerų, o vakarų – anglų, vokiečių, olandų, flamandų, fryzų.

Germanų kalbos dabar plačiai vartojamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose (jomis šneka arti 400 mlj. žmonių). Ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo pasidarė anglų kalba, kuri greta rusų, prancūzų kalbų tapo tarptautine.

Manoma, kad germanų protėvynė buvusi pietų Skandinavijoje, Danijos salyne ir Elbės žemupyje. Iš čia jie II tūkstantm. pr. m. e. pabaigoje pradėjo plisti į visas puses ir VIII a. pr. m. e. atsirado netoli nuo Vyslos žemupio. Iš rytų germanų ypač ekspansyvios buvo vandalų gentys. Jos per Ispaniją buvo nukeliavusios net į šiaurės Afriką, kur įkūrė valstybę su Kartaginos sostine. Pakeliui jie viską griaudavo, plėšdavo, žudydavo vietinius gyventojus, todėl dar ir dabar kultūros vertybių naikintojus dažnai vadiname vandalais (Ispanijoje išliko ir vienos provincijos pavadinimas Andalūzija, kilęs iš Vandaluzija). Ne blogesni keliautojai buvo ir gotai, kurie II a. nuo Vyslos žemupio atsikraustė prie Juodosios jūros. Čia jie įkūrė galingą valstybę, apėmusią Krymą ir teritoriją tarp Dunojaus ir Dnepro žiočių. Į vakarus nuo žemutinio Dnestro gyveno vizigotai (vestgotai), o į rytus – ostrogotai (ostgotai). Vizigotai per hunų antplūdį IV a. perėjo Dunojų ir apsigyveno Mezijoje (Balkanų pusiasalyje), o paskui nukeliavo į Italiją, užėmė Romą, iš čia nužygiavo į Ispaniją, kur ir galą gavo (VIII a. pradžioje įsiveržę arabai sunaikino gotų karalystę). Tuo tarpu ostrogotai drauge su hunais nužygiavo į Panoniją (dabartinės Vengrijos ir Austrijos pasieny), o žlugus hunams pasiekė Italiją, kur sukūrė 60 metų egzistavusią valstybę; vėliau jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais. Panašaus likimo susilaukė ir burgundai, kurie, nusikraustę į Galiją (dab. Prancūzijos teritorijoje), taip pat buvo sukūrę savo valstybę (ta sritis ir dabar dar vadinama Burgundija), bet po kiek laiko suromanėjo.

Ilgesnį laiką sėslesni už rytų germanus buvo šiaurės germanai. Jie gyveno savo protėvių krašte ir lik vėliau ėmė skverbtis į šiaurę. Didesnė jų ekspansija prasidėjo VIII-XI a., kai šiaurės germanai ne tik visomis kryptimis išsiplėtė Skandinavijos pusiasalyje, bet ir, užėmę Farerų salas, įsikūrė Islandijoje (IX a.) ir ėmė puldinėti vakarinėse Atlanto vandenyno pakrantėse ir Baltijos pajūryje gyvenusias tautas. Kurį laiką jie (dažnai vadinami vikingais, variagais, normanais) buvo kolonizavę šiaurinę ir rytinę Angliją, Prancūzijos sritį, ligi šiol vadinamą Normandija.

Norvegų pirmieji raštai (neskaitant ankstesnių runų įrašų) siekia XII a. Tačiau po 1397 m. unijos su Danija norvegų kalbą ėmė stipriai veikti danų kalba. Ši įsigalėjo viešajame gyvenime, bet, norvegų tarmių veikiama, įgijo savotišką mišrios norvegų-danų rašytinės kalbos formą, vadinama riksmolu (riksmal). Greta jos nuo XIX a. pabaigos imta kurti literatūrinę kalbą, paremtą tik norvegų tarmėmis, vadinamą landsmolu (landsmal). Šiodvi literatūrinės kalbos Norvegijoje egzistuoja ir mūsų laikais.

Šiek tiek vėlesni (neskaitant runų įrašų) danų ir švedų rašto paminklai. Jie pasirodė XIII a. Didesnė švedų kalbos ekspansija prasidėjo XII a., kai Švedija užėmė Suomiją, Estiją ir kitas rytines Pabaltijo žemes. Švedų literatūrinė kalba, pradėjusi kurtis drauge su pirmųjų raštų pasirodymu, susiformavo jau XVI a.

Iš vakarų germanų kalbų didžiausios yra anglų ir vokiečių. Anglų kalba susidarė nusikėlus anglosaksų gentims V a. į Britaniją, kurią ligi to amžiaus pradžios valdė romėnai. Čia jos po ilgų kovų su keltais (britais) galutinai įsitvirtino. VII-VIII a. pasirodė pirmieji anglų tarmių pagrindu paremti rašto paminklai (Beovulfo epopėja). XI a. įsibrovus iš Prancūzijos normanams, viešajame gyvenime anglų kalbą išstūmė prancūzų kalba, kuri paliko ryškius pėdsakus anglų kalbos leksikoje ir apskritai visoje šios kalbos sistemoje. XV a. Londono tarmės pagrindu susiformavo naujoji anglų literatūrinė kalba, kurioje išlaikyti pagrindiniai germanų fonologijos ir gramatikos elementai, bet gausu prancūzų kilmės žodžių. Savo apogėjų ji pasiekė XVI-XVII a. sandūroje, kai ją nepaprastai ištobulino Šekspyras.

Vokiečių kalba susidarė VI-XI a. vienijantis frankų, alemanų, bavarų ir kt. tarmėms. Pagrindinės jos tarmės – vokiečių žemaičių (Niederdeutsch) ir vokiečių aukštaičių (Hochdeutsch), kurios savo ruožtu susiskaidžiusios į atskiras patarmes. Seniausi vokiečių rašto paminklai siekia VIII a. (Hildebrando giesmė). Vokiečių kalbos istorijoje išskiriami trys periodai: senasis (VIII-XII a.), vidurinis (XII-XVI a.) ir naujasis (nuo XVI a.). Naujosios vokiečių literatūrinės kalbos normas aukštaičių tarmės pagrindu kanonizavo XVI a. pirmojoje pusėje Martynas Liuteris. Dabar vokiečių kalba, be Vokietijos, dar vartojama Austrijoje, Šveicarijos dalyje, Liuksemburge (iš viso ja kalba apie 100 mlj. žmonių).

Vienos iš vokiečių aukštaičių tarmių pagrindu susikūrė ir žydų kalba (idiš) VIII-IX a. Išskiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų). Žydų literatūrinei kalbai susiformuoti didelę reikšmę turėjo Lietuvos žydų tarmė.

Vokiečių kalbos artimos giminaitės yra olandų ir flamandų kalbos. Olandų kalba šneka apie 12 mlj. žmonių Nyderlanduose, o flamandų – apie 5,5 mlj. Belgijos šiaurinėje dalyje. Kartais flamandų kalba laikoma olandų kalbos tarme, nes šiodvi kalbos palyginti mažai viena nuo antros skiriasi. Olandijos šiaurėje dar egzistuoja fryzų kalba, kuria šneka apie pusė milijono gyventojų. Ji yra labai artima anglų kalbai.