Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Armėnų kalba

 

Tokia pat vieniša kaip graikų ir albanų kalbos, sudaranti atskirą indoeuropiečių šeimos šaką, yra ir armėnų kalba. I tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje armėnai užvaldė kalnuotą kraštą tarp Mesopotamijos, Kuros upės žemupio ir Juodosios jūros. Čia jie įsikūrė vietoj kažkokios aziatiškos tautelės, padariusios nemažą įtaka armėnų kalbai (manoma, kad giminės kategorijos išnykimas joje taip pat yra tos tautelės kalbos substrato padarinys).

Kitas veiksnys, palikęs ryškius pėdsakus armėnų kalboje, – jos kontaktai su iranėniška partų kalba. Armėnija I-IV a. buvo partų aristokratų valdoma, ir tuo metu kaip tik pateko į armėnų kalbą daug partiškų elementų. Su V a. Armėnijoje paplitusia krikščionybe į armėnų kalbą atėjo taip pat nemažai graikiškų žodžių. Dėl visų šių aplinkybių armėnų kalba gerokai nutolo nuo kitų indoeuropiečių kalbų.

Vėlesniais laikais armėnų kalbos vartojimo plotai gerokai sumažėjo, ypač dėl turkų ekspansijos. Turkų spaudžiama armėnų dalis buvo priversta emigruoti į vakarus – į Balkanus, į stepes, esančias prie Juodosios jūros (jie buvo pasiekę net Lvovą, kur XV a. buvo susidariusi nemaža armėnų kolonija). Baisiausias armėnų tautai periodas buvo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, kai turkų nacionalistai išžudė apie milijoną Turkijoje gyvenusių armėnų. Dabar armėniškai kalba apie 4 mlj. žmonių (apie 2,5 mlj. Armėnijoje, kiti – Gruzijoje, Irane, Egipte, Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur).

Seniausi armėnų kalbos rašto paminklai yra iš V a. Šio amžiaus pradžioje Maštocas, nusižiūrėjęs į graikų ir partų alfabetą, sukūrė savitą armėnų raidyną. Armėnų literatūrinės kalbos istorijoje išskiriami trys periodai:

1) senosios armėnų kalbos, arba grabaro (grabar „knyginis“) V-X a.;

2) vidurinės armėnų kalbos XI-XVII a.;

3) naujosios armėnų kalbos, arba ašharabaro, nuo XVII a. ligi mūsų laikų.

Dabartinėje armėnų kalboje yra dvi pagrindinės tarmių grupės: rytų ir vakarų (rytų tarmės apima Jerevano apylinkes, Gruzijos ir Azerbaidžano kolonijas, o vakarų – Sevano ežero baseiną, Eufrato aukštupio intakus ir kolonijas Mažojoje Azijoje, Europoje).