Anatolų kalbos

Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro ir mirusios anatolų kalbos. Šios kalbos atskleistos palyginti neseniai – mūsų amžiaus pradžioje. Vokiečių archeologas H.Vinkleris Turkijoje (apie 150 km į rytus nuo Ankaros) aptiko nesuprantama kalba rašytų dantiraštinių molio plytelių, kurių tekstus 1915 m. iššifravo čekas B.Hroznis (Hrozny). Lingvistiniai tos kalbos tyrinėjimai parodė, kad ji priklauso indoeuropiečių šeimai. Tai buvo hetitų kalba.

Hetitai atsirado Mažojoje Azijoje tuo metu, kai arijai traukė į rytus, Indijos link. Apie 2000 m. pr. m. e. jiems artimos luvių gentys per Balkanų pusiasalį pasiekė Bosforą, Dardanelus ir paskui įsikūrė dabartinės Turkijos teritorijoje, Luvijoje. Kiek vėliau į Mažąją Aziją atsikraustė ir hetitai, kurie ne kartą triuškino savo artimus giminaičius luvius ir buvo įkūrę galingą valstybę su Hatuso sostine. Hetitai veržėsi į Siriją, buvo pasiekę net garsųjį Babiloną, bet XII a. pr. m. e. jų valstybė nusilpo ir juos sumušė iš Balkanų užplūdusios kitos indoeuropiečių gentys – frigai.

Seniausieji hetitų rašto paminklai siekia XVIII a. pr. m. e. (vad. Anito plytelės). Tarp jų yra ne tik religinių tekstų, bet ir diplomatinių dokumentų, teisės raštų. Apskritai hetitų paminklai yra seniausi iš visų indoeuropiečių kalbų, todėl jų kalba pastaraisiais dešimtmečiais ypač intensyviai tyrinėjama.

Hetitų, luvių ir kt. joms artimos kalbos dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos anatolų kalbomis.