Graikų kalbos kaimynė yra albanų kalba, kuri taip pat sudaro atskirą indoeuropiečių šaką. Albanų kalbos kilmė yra problemiška. Tačiau daugelis tyrinėtojų mano, kad ji yra kilusi iš prie Adrijos jūros gyvenusių ir mūsų eros pradžioje išnykusių ilirų tarmių mišinio su kitomis senovinėmis Balkanų kalbomis. Albanų kalba turi daug įvairių kitų kalbų (romanų, graikų, turkų, slavų) elementų, ypač lotyniškos kilmės žodžių.

XIV-XV a. vyko tam tikra albanų kalbos ekspansija: jos tarmės buvo išplitusios nemažoje dabartinės Graikijos dalyje (Epyre, Beotijoj, Eubėjoj ir net Atikoje). Tačiau XV a. albanai pateko į turkų jungą, trukusį ligi XIX a. Tuo metu kaip tik albanų kalboje atsirado nemaža turkiškų ir arabiškų skolinių. Antra vertus, tada albanų tarmės Graikijos teritorijoje ėmė nykti dėl sustiprėjusio helenizacijos proceso ir siaurėti albanų kalbos teritorija.

Seniausi albanų kalbos paminklai siekia XV a., tačiau albanų literatūra pradėjo plėtotis tik XVII a. Albanų literatūrinė kalba remiasi Tiranos apylinkių tarmės pagrindu. Albanų tarmės skirstomos į dvi grupes: pietinę, arba gegų, ir šiaurinę, arba toskų (Tiranos apylinkių tarmė yra tarpinė tarp šių dviejų grupių).

Iš viso albaniškai kalba dabar apie 3 mlj. žmonių (daugiausia pačioje Albanijoje, be to, Jugoslavijoje – Kosovo srityje, Graikijoje ir šiek tiek pietų Italijoje, Sicilijoje).