Latvių kalba

Latvių kalba – rytų baltų kalba, artima lietuvių kalbai. Latvių teritorija – Rygos pajūris ir Dauguvos baseinas.

Latviai senovės metraščiuose minimi nuo XI a. pirmosios pusės, senovėje jie buvo vadinami latgaliais. Dabar latviškai šneka apie 2 mln. žmonių. Manoma, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė V-VII a. Latvių kalba turi tris tarmes: vidurio (vidurio ir pietvakarių Latvija), lyvių (šiaurės vakarų Latvija) ir aukštaičių (rytų Latvija). Bendrinė latvių kalba susiformavo XIX a. antrojoje pusėje vidurio tarmės pagrindu.                

Nuo lietuvių kalbos latvių kalba skiriasi šiomis ypatybėmis:                

1) kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo, yra 3 priegaidės: tęstinė, krintančioji ir laužtinė;

2) minkštieji k, g virtę c, dz, plg.: liet. kietas, gervė, lat. ciets, dzērve;                 

3) vietoj š, ž yra s, z, plg.: liet. širdis, žiema, lat. sirds, ziema;                

4) an, en, in, un virtę uo, ie, i, ū, plg.: liet. ranka, penki, minkyti, jungas, lat, ruoka, pieci, mīcīt, jūgs;               

5) senieji galūniniai dvibalsiai ir ilgieji balsiai sutrumpėję, o trumpieji, išskyrus u, išnykę, plg.: liet. naktys, eglė, vilkas, klėtis, lat. naktis, egle, vilks, klēts.               

Be šių fonetikos ypatybių, latvių kalba nuo lietuvių skiriasi dar ir tuo, kad veiksmažodis turi 5 nuosakas (yra neseniai atsiradusi reikiamybės nuosaka), 3 laikus (vienas būtasis laikas), po visų prielinksnių vartojama bendroji daugiskaitos naudininko ir įnagininko forma, plg.: liet. už kalnų, lat. aiz kalniem.               

Pirmoji latviška knyga – Petro Kanizijaus katekizmo vertimas, išleistas 1585 m. Vilniuje. Pirmąjį vokiečių – latvių kalbų žodyną 1638 m. išleido Georgas Mancelis (Georg Manzel), pirmąją gramatiką - 1644 m. Georgas Rėhehūzenas (Georg Rehehusen).             

Latvių tautos atgimimas kilo XIX a. Prie jo daug prisidėjo didieji latvių kalbos ugdytojai Juris Alunanas (Juris Alunāns) ir Atis Kronvaldas (Atis Kronvalds). Jie latvių kalbą padarė visuotine tautos ir kultūros kalba. Latvių bendrinės kalbos kūrėju laikomas žymus kalbininkas Karlis Miūlenbachas (Karlis Mīlenbachs). Drauge su kitu didžiuoju kalbininku Janiu Endzelynu jis parašė latvių kalbos gramatiką „Latviešu gramatika“ (1907). Kapitaline lyginamąja latvių kalbos gramatika laikoma Endzelyno „Latviešu valodas gramatika“ (1951), pagrindiniu žodynu – Miūlenbacho parengtas ir Endzelyno redaguotas bei papildytas keturtomis latvių kalbos žodynas „Latviešu valodas vārdnīca“ (1923 -1932) su dar dviem papildymų tomais (1934-1945). Kalbos ir literatūros institute parengta dvitomė dabartinės latvių literatūrinės kalbos gramatika „Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika“ (1959-1962) ir aštuonių tomų latvių literatūrinės kalbos žodynas „Latviešu literārās valodas vārdnīca“ (1972-1996).