Kinų-tibetiečių kalbų šeima
Šios dabar ypač gausingos šeimos protėvynė
veikiausiai buvusi Gobio dykumos stepėse, iš kur dar tolimoje
senovėje prasidėjo kinų-tibetiečių kalbų ekspansija į įvairias
puses. Tos ekspansijos procese kinų-tibetiečių kalbų šeima
susiskaidę į tris šakas: a) kinų-tajų, b) tibetiečių-birmiečių
ir c) Jenisejaus ostiakų. Iš jų mūsų laikais yra stambiausia
kinų-tajų šaka, kuri kartais dar skirstoma į atskiras grupes.
Kinų kalba, kuria dabar
šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifinius
rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos
laikai). Nors hieroglifinis raštas jungia visus kinus, tačiau
kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi
dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra
toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su
pietinės grupės atstovais (Pekino gyventojas nesupranta Nankino
gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui pasidarius Kinijos
valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau
įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos
pagrindu.
Tajų kalbomis šneka apie 50 mlj. žmonių pietryčių
Kinijoje, Tailande, Laose, Vietname ir Birmoje. Gausingiausia iš
jų tailandiečių (siamiečių) kalba, turinti rašto
paminklų iš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų
priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos
giminystės santykis dar nėra išaiškintas.
Tibetiečių-birmiečių šakai priklauso
tibetiečių (rašto paminklai siekia VII a.), birmiečių (rašto
paminklai nuo XI a.) ir keliolika mažų kalbų (akų, dalfų,
magarų, nevarų ir kt).
Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo
paplitusi prie Jenisejaus vidupio, bet paskui ji sumišo su
paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo
kinų-tibetiečių kalbų šeimos.