Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Kinų-tibetiečių kalbų šeima

 

Šios dabar ypač gausingos šeimos protėvynė veikiausiai buvusi Gobio dykumos stepėse, iš kur dar tolimoje senovėje prasidėjo kinų-tibetiečių kalbų ekspansija į įvairias puses. Tos ekspansijos procese kinų-tibetiečių kalbų šeima susiskaidę į tris šakas: a) kinų-tajų, b) tibetiečių-birmiečių ir c) Jenisejaus ostiakų. Iš jų mūsų laikais yra stambiausia kinų-tajų šaka, kuri kartais dar skirstoma į atskiras grupes.

Kinų kalba, kuria dabar šneka apie milijardą žmonių, turi gana senus hieroglifinius rašto paminklus, siekiančius XIV a. pr. m. e. (Šango dinastijos laikai). Nors hieroglifinis raštas jungia visus kinus, tačiau kinų kalba susiskaidžiusi į daugelį tarmių, kurios sudaro dvi dideles grupes: šiaurės ir pietų. Skirtumas tarp šių grupių yra toks didelis, jog šiaurinės grupės atstovai nesusišneka su pietinės grupės atstovais (Pekino gyventojas nesupranta Nankino gyventojo kalbos). Nuo XIII a. Pekinui pasidarius Kinijos valstybės ir kultūros centru, jo apylinkių tarmės ėmė plačiau įsigalėti viešajame gyvenime ir eiti literatūrinės kalbos pagrindu.

Tajų kalbomis šneka apie 50 mlj. žmonių pietryčių Kinijoje, Tailande, Laose, Vietname ir Birmoje. Gausingiausia iš jų – tailandiečių (siamiečių) kalba, turinti rašto paminklų iš XIII a. Kai kurie mokslininkai prie tajų kalbų priskiria ir vietnamiečių kalbą, tačiau šios kalbos giminystės santykis dar nėra išaiškintas.

Tibetiečių-birmiečių šakai priklauso tibetiečių (rašto paminklai siekia VII a.), birmiečių (rašto paminklai nuo XI a.) ir keliolika mažų kalbų (akų, dalfų, magarų, nevarų ir kt).

Jenisejaus ostiakų kalba ligi nesenų laikų buvo paplitusi prie Jenisejaus vidupio, bet paskui ji sumišo su paleoazinėmis ir vad. Altajaus kalbomis ir labai nutolo nuo kinų-tibetiečių kalbų šeimos.