Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Finougrų kalbų šeima

 

Šios šeimos kalbomis šnekėjusios gentys kadaise (III-II tūkstantm. pr. m. e.) gyveno prie Uralo ir Volgos. Iš šia vėlesniais laikais viena jų dalis iškeliavo į pietvakarius, į Dunojaus vidupį, o kita – į Šiaurės vakarus ir įsikūrė prie Baltijos jūros.

Finougrų šeimos kalbos sudaro dvi šakas: 1) ugrų ir 2) finų. Pirmajai priklauso vengrų (arba madjarų), chantų ir mansių kalbos, o antrajai – suomių, estų, karelų, komių, udmurtų, marių, mordvių ir kt. kalbos. Finų šakos kalbos dažnai dar skirstomos į 3 grupes: a) Pabaltijo finų (suomių, estų, karelų, lapių, lybių ir kt.); b) Permės finų (komių ir udmurtų) ir c) Pavolgio finų (marių, mordvių).

Iš Pabaltijo finų didžiausia yra suomių kalba, kuria šneka Suomijoje apie 5 mlj. žmonių (seniausi rašto paminklai pasirodė XV a.). Po jos didumo atžvilgiu eina estu kalba, kuria Estijoje ir svetur šneka daugiau kaip l mlj. žmonių (seniausia estų knyga išspausdinta 1535 m.). Estų literatūrinė kalba iš pradžios kūrėsi Tartu apylinkių tarmės pagrindu, o vėliau joje įsigalėjo Talino apylinkių tarmė. Finougrų šeimai giminiška yra samodų kalbų šeima, kurią ne vienas tyrinėtojas laiko tiktai atskira vad. Uralo kalbų šeimos grupe. Samodų (kartais iškreiptai vadinamų samojedais) kalbų šeimai priklauso Ledinuotojo vandenyno pakrantėse gyvenančių tautelių kalbos: nencų (stambiausia — ja šneka apie 28 000 žmonių), kamasių, nganasanų, tavgių ir kt.