Finougrų
kalbų šeima
Šios šeimos kalbomis šnekėjusios gentys kadaise
(III-II tūkstantm. pr. m. e.) gyveno prie Uralo ir Volgos. Iš
šia vėlesniais laikais viena jų dalis iškeliavo į
pietvakarius, į Dunojaus vidupį, o kita į Šiaurės vakarus ir
įsikūrė prie Baltijos jūros.
Finougrų šeimos kalbos sudaro dvi šakas: 1) ugrų
ir 2) finų. Pirmajai priklauso vengrų (arba madjarų),
chantų ir mansių kalbos, o antrajai suomių, estų,
karelų, komių, udmurtų, marių, mordvių ir kt. kalbos. Finų
šakos kalbos dažnai dar skirstomos į 3 grupes: a) Pabaltijo finų
(suomių, estų, karelų, lapių, lybių ir kt.); b) Permės finų
(komių ir udmurtų) ir c) Pavolgio finų (marių, mordvių).
Iš Pabaltijo finų didžiausia yra suomių
kalba, kuria šneka Suomijoje apie 5 mlj. žmonių (seniausi rašto
paminklai pasirodė XV a.). Po jos didumo atžvilgiu eina estu
kalba, kuria Estijoje ir svetur šneka daugiau kaip l mlj. žmonių
(seniausia estų knyga išspausdinta 1535 m.). Estų literatūrinė
kalba iš pradžios kūrėsi Tartu apylinkių tarmės pagrindu, o
vėliau joje įsigalėjo Talino apylinkių tarmė. Finougrų šeimai
giminiška yra samodų kalbų šeima, kurią ne vienas tyrinėtojas
laiko tiktai atskira vad. Uralo kalbų šeimos grupe. Samodų
(kartais iškreiptai vadinamų samojedais) kalbų šeimai priklauso
Ledinuotojo vandenyno pakrantėse gyvenančių tautelių kalbos:
nencų (stambiausia ja šneka apie 28 000 žmonių), kamasių,
nganasanų, tavgių ir kt.