Anatolų kalbos
Atskirą indoeuropiečių šaką sudaro ir mirusios
anatolų kalbos. Šios kalbos atskleistos palyginti neseniai
mūsų amžiaus pradžioje. Vokiečių archeologas H.Vinkleris
Turkijoje (apie 150 km į rytus nuo Ankaros) aptiko nesuprantama
kalba rašytų dantiraštinių molio plytelių, kurių tekstus 1915 m.
iššifravo čekas B.Hroznis (Hrozny). Lingvistiniai tos kalbos
tyrinėjimai parodė, kad ji priklauso indoeuropiečių šeimai. Tai
buvo hetitų kalba.
Hetitai atsirado Mažojoje Azijoje tuo metu, kai
arijai traukė į rytus, Indijos link. Apie 2000 m. pr. m.
e. jiems artimos luvių gentys per Balkanų pusiasalį
pasiekė Bosforą, Dardanelus ir paskui įsikūrė dabartinės
Turkijos teritorijoje, Luvijoje. Kiek vėliau į Mažąją Aziją
atsikraustė ir hetitai, kurie ne kartą triuškino savo artimus
giminaičius luvius ir buvo įkūrę galingą valstybę su Hatuso
sostine. Hetitai veržėsi į Siriją, buvo pasiekę net garsųjį
Babiloną, bet XII a. pr. m. e. jų valstybė nusilpo ir juos
sumušė iš Balkanų užplūdusios kitos indoeuropiečių gentys
frigai.
Seniausieji hetitų rašto paminklai siekia XVIII
a. pr. m. e. (vad. Anito plytelės). Tarp jų yra ne tik religinių
tekstų, bet ir diplomatinių dokumentų, teisės raštų. Apskritai
hetitų paminklai yra seniausi iš visų indoeuropiečių kalbų,
todėl jų kalba pastaraisiais dešimtmečiais ypač intensyviai
tyrinėjama.
Hetitų, luvių ir kt. joms artimos kalbos
dabartinėje lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos anatolų
kalbomis.